Nuotrauka: iš atvirų šaltinių Trys įpročiai, kurie, pasak psichologų, trukdo rasti tikrąją meilę
Daugelis žmonių ieško tikrų santykių, bando rasti meilę visam gyvenimui, tačiau dažnai susiduria su tuo, kad meilė lieka nepasiekiama.
Psichologai sutinka, kad problema dažnai slypi ne tik išoriniuose veiksniuose ar netinkamuose partneriuose, bet ir nesąmoningose emocinėse strategijose, įpročiuose ir nuostatose. Kadaise jie tarnavo kaip psichologinės gynybos mechanizmai, o dabar tapo nematomomis kliūtimis tikram intymumui.
Įpročiai, trukdantys rasti tikrąją meilę
1. Apsaugokite save, o ne atsiverkite.
Meilė reikalauja pažeidžiamumo, o tai yra didžiausia jos stiprybė ir didžiausia rizika. Instinktyviai, norėdami išvengti galimo atstūmimo ar išdavystės skausmo, daugelis sąmoningai ar nesąmoningai slepia savo tikruosius jausmus, vengia per didelio intymumo arba sukuria abejingumo ir nepriklausomybės fasadą. Šios strategijos veiksmingai apsaugo nuo traumų, tačiau sukuria emocines sienas, kurios neleidžia partneriui suartėti.
Psichologiniai tyrimai prisirišimo teorijos rėmuose (kuriuos atsirado Johno Bowlby ir Mary Ainsworth darbuose) šį elgesį įvardija kaip vengiantį prisirišimo stilių. Šio stiliaus žmonės dažnai bijo prarasti kontrolę ir iš anksto atsiribos. Jie gali atrodyti emociškai šalti arba pernelyg savarankiški, tačiau jų elgesys grindžiamas gilia baime būti įskaudintam. Tikras ryšys atsiranda tik tada, kai žmogus sąmoningai atsisako visiškos savisaugos ir leidžia sau bei savo partneriui būti pažeidžiamiems. Tam reikia nuolat lavinti emocinį atvirumą ir pasirengimą abipusei pagalbai.
2. Skubėjimas vietoj buvimo: momentinių rezultatų kultas
Šiuolaikinė kultūra, orientuota į greitį ir momentinį pasitenkinimą, iškreipė santykių suvokimą. Pasimatymai dažnai virsta „bangų“ ir greitų sprendimų žaidimu, kai žmonės stengiasi kuo greičiau „gauti“ meilę. Tačiau meilė nėra greitas sprendimas; tai lėtas, laipsniškas procesas.
Dažnai jausmų intensyvumas pradžioje (vadinamoji chemija) painiojama su tikru intymumu. Tačiau norint išsiugdyti giliausią pasitikėjimą, reikia laiko, stabilumo ir saugios erdvės. Santykių psichologija pažymi, kad ryšio stiprumas grindžiamas kantrybe ir sąmoningu, laipsnišku partnerio pažinimu.
Nuolatinis naujų, ryškių „žiburių“ (naujo partnerio, naujų emocijų) ieškojimas – tai pabėgimas nuo poreikio būti pamažu besiformuojančiuose santykiuose. Atsakymas yra priimti ramų abipusį buvimą kaip tikrą pastovumo ženklą.
3. Tikėtis „atlikimo“, o ne augti kartu: tobulumo iliuzija
Viena iš labiausiai paplitusių šiuolaikinės kultūros iliuzijų yra mintis, kad turime būti „visiškai išgydyti“, „tobuli“ arba „puikiai pasiruošę“, kaip rasti meilę. Nors išgyventi savo psichologinę traumą būtina, tikėjimasis „visiškai pasveikti“ prieš užmezgant santykius tampa save ribojančiu barjeru.
Psichologai teigia: sveiki santykiai nėra galutinis gydymo taškas, jie yra vystymosi katalizatorius. Meilei mes netampame tobuli, bet mylime kartu su savo partneriu. Daugelį vidinių kliūčių ir neišspręstų problemų galima įveikti tik abipusio pasitikėjimo, bendro pažeidžiamumo ir vienas kito netobulumo priėmimo procese.
Tikrasis pasirengimas meilei slypi ne baimės ar vidinių problemų nebuvime, o drąsoje būti nuoširdžiam sau ir savo partneriui ir leisti sau būti mylimam nepaisant savo netobulumo.
Šie įpročiai kažkada buvo apsauginiai, bet dabar sukuria užburtą ratą. Žinodami šiuos modelius, galite pasirinkti paleisti savo apsaugines sienas, sulėtinti tempą ir leisti sau augti kartu su kitu žmogumi.
